Kelyje i pragara
Skirtas chebrai...
R.Pužui,M.Žanai… Spygliui,Rattmanui…

---------------------------------------------------------------------------

1 dalis

…Buvo tvanku. Ir tai dar labiau sukele galvos skausmus, eme pykinti. Svyruodamas išejau iš aludes (“Rambynas”). Vos spejau užeiti už kampo, kai iš burnos eme veržtis putos, pasidare silpna, išmuše karštis, susmukau ant žoles. Iš akiu bego ašaros, eme tampyti... Tik po gero pusvalandžio, kiek atsitokejes, atsiremiau i siena, tuo metu pasirode Pužas.
- Štai kur tu.. Vel apdergiai visa pakampi!
- Ne, aš tik masciau apie viena dalyka.
- Apie koki?- nustebes pasiteiravo jis.
- Apie “save žudyma”. Jis akimirka dvejojo, bet nenoredamas isivelti i diskusijas, padejo atsistoti, sakydamas:
Eime nušoviau pora bokalu. Gal pramuš...
“Baltijos alus”, Išsvajotas gerimas. Drebanciom rankom stveriu bokala, ilgai gurkšnoju, tepajegdamas per pusvalandi išmaukti puse bokalo. Sustojo laikas, kalbuosi su skrandžiu, laukiu atsakymo ir ilgai negaliu suvokti, , ar jis bus teigiamas?... Taip! Vis nauji veidai, bokalai vel ima lietis akyse... Moteriškes prižadina ir išveja lauk. Kur mano ceburekas? Pietus...
Pužas tvata apie kažkokia “Ragane”. Nori supažindinti, bet man jau vistiek. Norisi išgriuti, kur nors patvoryje ir gaudyti vora...
Kai pramerkiau akis, priešais išvydau šlyšciausia sutverima: susivelusia, ištinusia baidykle, kuri pakele buteli ir smoge ji i stala…
Ak rupuže! Koks velnias tave atneše? Žugara! Iškelusi smailia stiklo šuke ji pasiruoše puolimui. Akimirka dvejojo, lyg noredama geriau mane ižiureti. Bet, matyt nepažinusi (che, aš ja maciau pirmasyk), užsimojo. Nejuokais išsigandau. Tai buvo lyg košmariškas sapnas, kuris velei kartojosi. Eme atrodyti, kad kažkas panašaus jau buvo atsitike... Ir tik paskutine akimirka, kiek turedanas jegu, spyriau i krutine. Ji visu ugiu nuvirto ant stalo, pabiro tušti buteliai... Pašokes puoliau pro praviras duris, neišsilaikes ant laiptu, kulversciais nubildejau žemyn. Pavymiui skriejo kieksmai:

Išlaižyk... Grabepisa...
Kai persiritau per tvora, ir atsiduriau Baldininku gatveje, kiek nurimau. Puža radau namie. Jis, išklauses mano pasakojima, tepasake:
Dabar žinau, kodel visi nuo jos bega. Jos nesibaigianti depresija mane erzina...
Rodos, jai riekia gero pagalio, poros vaiku ir jokiai depresijai ne-
liks laiko...
Tai buvo pirmoji mano pažintis su Ragane. Po poros savaiciu, pagiriu kankinami, vel aplankeme ja. Ta pacia akimirka ji pakerejo mane - savo keistomis idejomis, mintimis, gyvenimo filosofija. Ji visai nebuvo panaši i ta pamišele...
Po Pužo tragiškos mirties, švesdamas savo gimtadieni, neaiškiomis aplinkybemis, nuskendo Šventosios upeje, Raganes buvo neimanoma rasti namuose, ji nesirodydavo ištisais menesiais, bet jos sugrižimus kekviena karta lydedavo vyno taures, kurios kaip taisykle baigdavosi dužtanciais butelias...

2 dalis

Po dvieju metu. 1990.06
Atvirumo akimirkomis mes skesdavome fantazijose, kurios, kas keisciasia, mus imdavo jaudinti. Ir taip po daugel metu supratau, kad dauguma mano neaiškiu pažinciu, atsitikimu - buvo tik Raganes gerai suplanuoti žaidimai. Kurie sukeldavo mistiška, šizofreniška atmosfera. Jos pasakojimai nukeldavomane i visai kita pasauli, kuriame buvo lygus geris ir blogis. Ir tos akimirkos atitolindavo nuo tos gniuždancios realybes, nuo tu sutverimu, kurie galvoja tik apie viena dalyka, kaip pasidaryti... Kartais išsipildžiusios svajones skamba kaip graži pasaka... Liekna tyli mergina, lyg
Rože stiebesi i pasauli. Bet del savo drovaus budo, buvo vieniša, o laikas negailestingai skaiciavo metus. Pasitaikantys jaunuoliai, pasitikintys savimi, daug norintys - gasdino trapu sutverima. O ji mylejo gyvenima, mylejo nakti, kalvas ir medžius. Tad nenuostabu, kad ji turejo savo upeli, savo kalva, akmeni ir žvaigžde, kad tikejo jog butent toje kalvoje, siauciant vejui ir švieciant žvaigždems, ja atras vaikinas, kuris apgins nuo žvarbaus vejo, dovanos rože, kuri bus kaip šviesos ir gyvybes simbolis prieš isisiautejancia rudens stichija. Kad tai bus meiles ženklas ir nereikes jokiu žodžiu, bus tik žvaigždes ir tyla... Šios vynu apsvaigusios svajos kitiems nebuvo užmirštos. Ir kai viena velyva vakara ji gulejo kalvos viršuneje žvelgdama i žvaigždes ir budama kartu tarp ju, netiketai šalimais išdygo šešelis.
- Sveika! Ja apdenges apsiaustu, dovanoja balta rože. Viskas ivyko taip netiketai, jog ji nespeja net išsigasti. Jo balsas buvo toks ramus, kad susidare toks ispudis, jog jie seniai jau pažistami. Jai staiga pasirodo, kad upelis, medžiai ir žvaigždes, kaip ir visas pasaulius, guli po jos kojomis... Viskas kartojasi, jai atrodo, jog tai jau kažkada buvo ivyke... Raganes žodžiais kalbant, nuo tos nakties praejo penkeri metai, keli vaikai, mylimas vyras atejes iš užmirštos svajones...
“AŠ IŠMOKYSIU TAVE PAŽINTI PASAULI, SULIETI JI I VIENA VISUMA SU GAMTA” . Kaip dabar naturaliai skamba jos žodžiai. Ir rodos tas pažinimas turejo nustumti visas kliutis musu kelyje. Bet mes paprasciausiai negalejome be alkoholio, svaiginancios žolytes, to poveikio kuris mums sukelia naujas mistiškiausiais vizijas... Ragane venge savim pasitikinciu žmoniu - “teisinguju ir neklystanciuju, kurie žinojo šio gyvenimo prasme ir tai ka darys po dešimties metu”. Ejimas ant beprotybes ribos. Žingsniai naktyje, viska nusinešantys tolyn, nieko nera grižtamo... Kartais musu kalbos igaudavo keista, neišsakytu minciu atspalvi, kurias pakeisdavo pranašingos vizijos apie musu ateiti...
Tavyje chaosas, blaškaisi ieškodamas tikrojo kelio kuris veda i...
- Ji nutilo, ilgai žvelge i mane lyg galvodama ar verta man tai atskleisti.
- Aš neieškau tikrojo kelio, - šyptelejau žvelgdamas i ja, aš iš tu suverimu, kuriems ir pragaras bus šauniausia vieta, nes mano sielai nereikia ramybes - ji amžinuju kanciu kelyje, ar tai yra blogai? Amžinoji kova...
Ir tu tapsi “Uosiu”! - Paskutini žodi ji tiesiog išrekia.
Kodel, aš juk...
Todel, kad visi savižudžiai Uosiai! Aš nieko nesupratau... Ir tik
eiles, kaip ramus vejas veržiasi iš pasamones gelmiu...

“Nesakyk nieko
juk saule myli vienodai
tave ir mane.
juk lietuje pramirkstame
abu vienodai.
Abu vienodai
drebame nuo šalcio...
Nesakyk nieko,
kai neteksi jegu
ir negalesi persekioti žveries.

Juk ir aš išvargstu,
kaip ir tu.
Kaip ir tu
nekenciu liudnu dienu,
kai nera pinigu
ir pagirios kankina.
Kai spjaudausi krauju
ir negaliu atsikelti,
kai tu beldiesi i duris...
Kai draugai tape vagimis,
sunaikina paskutine vilti,
išjuokia tavo dievus,
gyvenima, kurio neatsisakei...
Nesakyk nieko,
kai skausmas ar smugiai
talžys tavo smegenis...
Juk ir mirtis,
kuri seka musu pedomois,
pasiims anksciau ar veliau,
mus abu...
Tad buk ramus...”

Netiketai pastebiu, jog iš akiu rieda ašaros, noriu ja apkabinti, bet ji nustumusi mane tepasako:
-Eik taves laukia uosio kelias, kuri tu pasirinksi, kuris tau padovanos mirties bucini...
Eiti namo neturejau jokio noro, mama vel užuos alkoholio kvapa, vel bus triukšmas, kuri lydes galvos skausmai. Naktis, mano mažos klajones, mano ramybe, tad igriuves i krumus niuniavau “Tigro metu” daina... “Nakti lovoj pasiklausk, kam tau nauja moteris?..”
Taip sulaukiau aludes “Rambynas” atidarymo. Megau pasedeti alinese, kartai su visai prasigerusiia publika. Gal todel, kad mes visi cia visi buvome lygus, neturejome jokiu kompleksu. Gal pas mus bendri siekiai? Gal mes esame atitole nuo visu problemu, kartu su mažomis bedomis ir mažu džiaugsmu, kuris mus supantiems žmonems yra svetimas, nesuprantamas ir žemas. Gal del to, kad mes esame paprasti ir musu kambariu nepuošia brangus kilimai... Kad negalvojame, nesusimastome apie ateiti. Šiame pasaulyje esame laikini, už musu peciu nieko nera. Mes paprasciau-
siai neturime ko palikti...
Išgeres pora bokalu “Žigulinio alaus” ir kiek atsigaves, švilpavau kažkur girdeta melodija, nukeblinau pas Ragane.
Aš ka tik užviriau arbatinuka, gal kavos?
Taip
Noreciau paskaityti ka tu sukurei, gal užneši kada?
Tie užrašai, kuriuos turiu, yra labai klaikus. Ko noreti, nemokslai
man tada buvo galvoje. Buvau romantikas, begau iš namu, norejau skleisti, dovanoti geri, bet likau nesuprastas, kaip laisves išsiilges paukštis... O reikia tiek nedaug, tik padeti pasiklydusiam žmogui. Praejo daug metu, o iš mano lupu vis veržiasi eiles...
Eilerašti aš šita
Tik tau vienintelei skiriu.
Skiriu, lyg saulei rytmetei,
Pakilusiai iš debesu...
Noreciau daug tau visko palinketi
Praleist daugybe laimingu valandu.
Noreciau padovanoti puokšte
Baltu nevystanciu žiedu...
Aš nežinau nei tavo vardo,
Nežinau net kur tu gyveni.
Žinau tik tiek, kiek reikia man
Kad tikras draugas tu esi...
- Kam visa tai? Kodel ji stovi mano akyse... Tu man nieko nepasakojai apie savo praeiti. Kas tu esi, Ragane? Kodel mano draugai vengia taves? Kodel tu neturi nuotrauku? Kodel nepasakai savo tikrojo vardo? -Kas man darosi, svarsciau aš, iš kur tokie klausimai? Ir kodel aš noriu miego?
- Aš neturiu praeities, -netikietai sako ji, yra daug dalyku, kuriuos sunku paaiškinti. Galbut tai, kad nemoku bendrauti, esu užsidariusi už auoli-
niu duru savo keistame pasaulyje su mintimis kurios visiems yra svetimos. Tu žinai, jog norint pakeisti save, reikia pakeisti gyvenamaja vieta, atsisakyti senu draugu, darbo. Tu tikriausiai manai, kad esu per daug geros nuomones apie save, taip nera. Man nieko nepavyko pakeisti, aš esu liudesio
ir vienatves demonas. Mano išvaizda ir metai kelia žmonems pasibjaurejimair aš nemoku pataikauti, tad ilgai negaliu išbuti su mylimu žmogumi. Aš išmokau skleisti tik nerima ir nusivylima.
Bet dabar aš apsisprendžiau, aš radau tikraji kelia ir juo einu. Niekas negali prikišti, jog esu nelaiminga. Aš rupinuosi savimi, ar tai yra blogai?
Kai pasakiau, kad man galva gelia, ji nieko nepasakiusi dingo už duru. Grižo po keliu minuciu ir ištiese stikline degtines ir sumuštini. Supratau, kad ja ižeidžiau. Bet nežiurint to degtine išmaukiau iki dugno. Kaip niekada pasidare gera ir lengva.
- Tu nepagalvok, kad ateinu aš vien tik del šito, tu man iš tiesu patinki!
Bet šito kaip visuomet yra maža... Kada tu baigsi gerti?
O aš geriau ir gersiu ir kiaušu tu man neperkasi!
Galvoj tavo kiaušai...
Kvepuoti daresi vis sunkiau, jutau kažkieno aštru žvilgsni, Košmaro
liekanos, užeinantys galvos skausmai, noras gerti priverte atsimerkti. Pirmiausia ka pamaciau, tai paraudusias juodo sutverimo akis. Pašokau numesdamas ji ant grindu. Katinas… Pajutes svaiguli atsiremiau i siena. Ilgai negalejau atsiminti, kaip atsiradau pas Ragane, kaip užmigau. Pastveres katina už pakarpos, norejau ji išmesti pro duris, bet buvau nustebintas, kai nuspaudes duru rankena nepajegiau ju atidaryti. Užrakino! Nuotaika buvo subjurusi, dar smarkiau eme gelti galva, buvo tvanku ir karšta, o pasamoneje vis dar maciau kraujo trokštancias katino akis. Kuo greiciau panorau ištrukti iš šiu namu. Ta visa atmosfera: seni baldai, paveikslai mane slege. Atrode, kad kai iš cia ištruksiu, baigsis mano košmariškas sapnas. Ši mane užvaldžiusi mintis buvo tokia stipri, kad jeigu butu užrakintas balkonas, išlekciau kartu su stiklais. Nušokes ant braškiu lysves, nieko itartino nepastebejes, išskyus juoda Raganes katina, peršokau per tvora...
Prie aludes sutikau dvidešimties litru kanistra benešancius Maža, Šama ir Muse. I pasiulima eiti kartu niekada neatsisakydavau... Isitaise prie tvenkinio tarp pušu, neskubedami siurbciojome alu, laukdami Remigos ir Sauliaus. Bet ir tai man nestrugde galutinai apsisvaiginti ir užmigti ramiu vaikišku miegu...
-Tai tas tipas eme manes maldauti, kad nusiimciau apversta kryžiu, - pasakojo Mažas. - Jo laimei peronoje buvo daug žmoniu, kitaip jam butu negerumai...
- Ju bus dar daugiau, kurie garbins svetimus dievus... Jie sakys “Jus tarnaujate Šetonui, bet kai susirgsite, prašysite Dievo pagalbos”. Taip, sakau jam, dabar mes atradome Dieva, kuri garbiname, kuriuo tikime, jis mums suteikia jegu ir paitikejimo savimi.- Jis šetonas! Jam to pakako, jis nuo musu atsitrauke atbulas…
- Hass? - pakeles telefono rageli, išgirdau Raganes balsa, kur padejai mano katina?
Aš jo neemiau. - Šito mano paaiškinimo jai pilnai pakako, ji nu-
mete rageli, nenoredama daugiau kalbeti. Atmintyje iškylo ukanotas, neaiškus regejimas: pagave Raganes katina vaikai dauže pagaliais, o paskui imete i tvenkini. Aš nekenciau jo, jis persekiojo mane, jis norejo mano kraujo… Ir dabar tikrai negalejau suprasti, ar tai buvo tik sapnas, ar tikrove. Ir kuo ilgiau galvojau apie tai, tuo nesmagiau jauciausi prieš Ragane. Kaip aš galejau taip pasielgti?.. Tik spejau sumerkti akis, pajutau skausminga svaiguli, už lango vis šmesteleja neaiškus šešeliai, jie laukia mano sapno, jie nori ji… Išvaikes visus miegus, galvojau apie Rasa, Ragane, apie galus atidavusi katina, jausdamas, kad jeigu užmigsiu - išprotesiu, tad kovojau su miegu. Bijojau nematomu ranku, kurios buvo pasiruošusios sutalžyti mano galva, baltu arkliu, kurie buvo pasiruoše nešti mano kuna… Ir tik su pirmaisias saules spinduliais pasijutau šiek tiek geriau. Išvydes ant stalo gulinti laiška (nuo Zuikio), atplešiau ji ir isigilinau i teksta.
Mama sededama ant lovos krašto kukciojo:
- Tau negalima gerti, tu buvai užvaldytas beprotybes…
Tai ka pridirbau praeita nakti netilpo i jokius suvokimo remus... Pripratau prie tokiu žygiu - vaikšciojau girtas ir be atminties. Vemti ant praeiviu ir atakuoti juos iš buteliu buvo iprastas dalykas. Iaudrintas muzono aš staugdavau, klykdavau daužydamas parduotuviu vitrinas, medines tvoras... O sekancia diena drybsodavau lovoje, negaledamas pakelti galvos ir vemdamas skrandžio sula... Laikrodis rode po dvylikos, bandžiau žiureti televizoriu, bet nuo diktoriaus kalbu, dar labiau pradejo skaudeti galva. Užmigti taipogti nebus labai paprasta, kaip visuomet sapnuosis košmarai, bet iš dalies aš pats juose gyvenau - nes aš pats košmaras...
Atsikeliau vis dar jausdamas nesibaigiancius galvos skausmus, drebanciom rankom pakeliau cigarete, prisideges iejau i mamos kambari.
- Ar pas mane buvo kas atejes? Bet matydamas, kad mama nekreipia ne mažiausio demesio, nutariau atlikti žemiškus reikalus. Už duru pasigirdo kažkieno beldimas. Garsiai keikdamasis ir nenumanydamas kas
tai galetu buti, vis negalejau baigti. O tas bildesys vis stiprejo. Tai mane tiesiog isiutino. Riaumodamas pasukau prie duru, bet kaip mat nuo ju atšokau.
Kažkoks šizas didžiuliu kirviu smoge i duris. Pro plyšius skverbesi kažkokia melyna akinanti šviesa. Stovejau lyg alpulio ištiktas, negalejau pajudeti, tik bandžiau pamatyti ta, kuris buvo už duru. Jos sju didžiausiu trenksmu išvirto. Priešais save išvydau aukšta placiapeti vyra. Vilkejo jis juodus odinius drabužius, prie šono kabejo platus kalavijas... Aš nešaukiau pagalbos, stovejau ir laukiau smugio, o jis užsimojes didžiuliu kirviu artejo prie manes... Kaip keista, aš garbinau Šetona, priklausiau jo kultui, o dabar man paciam teks mirti nuo jo rankos. Nugaledamas savyje baime, buvau pasiruošes mirti, stengiausi kuo geriau ižiureti jo ramu, pasitikinti savimi veida. Jis smoge kirviu i stala, paleisdamas ji iš ranku. Stalas subyrejo i šipulius...
- Atejo laikas!- riaumojo jis, tiesdamas savo ilgus pirštus i mane. Trauktis nebuvo kur, už nugaros siena. Jutau, kaip jo nagai sulindo man i krutine, kaip po mažu sruva kraujas.
- Atejo laikas! - pakartojo jis ir savo ilgais pirštais sugniauže mano gerkle. Jauciau, kad imu prarasti samone...
- Aš atejau padaryti tave, dar vienu savo apaštalu šioje nuodemingoje žemeje. Tu, vieniši, vesi i kova prieš kristionybe... Jis iškeles mane smoge i grindis. Pakeles vel prispaude prie sienos tam, kad testi savo pradeta darba. Nežinau kiek kartu netekau samones, kiek kartu buvau smogtas i grindis, tik pro migla girdejau visus ritualus priimant naujus narius, po Šetono veliava.
Pabudau drebulio kreciamas, stipriai diege dešini šona, šalimais išvydau mama. Jos akyse sužvilgo ašaros...
- Kažkas sukapojo duris, baldus ir tu tikriausiai vel pametei raktus ir nieko neprisimeni...
Negaledamas tuo patiketi, pakilau iš lovos. Tik dabar išvydau, jog
visas mano kunas buvo suraižytas... Durys ir baldai sukapoti i šipulius. Pro migla pamaciau kelis milicijos pareigunus.
- Aš apaštalas, - sukuždejau aš ir netekau samones... Mane eme kaltinti už pasikesinima nužudyti... Prisiminti viska kas ivyko per dvi dienas buvau naivu... Ka aš galejau pasakyti? Aš Šetono apaštalas, atsiustas i kova prieš kristioniška bažnycia... Dabar guliu psichiatrineje ligonineje, tarp tokiu ižimybiu kaip Petrasi, o vakar pas mus atskrido žmogus iš kosmoso... Aš nežinau ar šis laiškas pasieks tave, bet ji atiduodu savo sistrai, kuri persius ji tau. Tu manau supratai kas ivyko, jis išgelbejo mane - aš nepakaltinamas...
Duru skambutis išvaike liudnas mintis. Atrakines duris išvydau Ratt
m.ana
Visa nakti nesudejau akiu, - prisipažino jis, ant stalo statydamas
buteli degtines. - I Vilniu neskambinai?
Ne.
Prisipyles stikliuka degtines išmaukiau i rattmano sveikata. Skani
gyvate (populiariausiais musu gerimas buvo samagonas ir nauja chebra nepasišika, susimete nusiperkame 12 dežiu saldainiu, žinoma ne valgyti, o gaminti velnio lašus).
- Ryba dar negrižo iš kaimo, tevukas sake, kad po keturiu dienu turetu pasirodyti, gal kartais rukyti turi? Stogas važiuoja, vakar, kaip ir visa savaite, vel lužau, tik ši karta pas Ragane. Kai emiau atkusti, atsirado baime, pasamoneje kažkas kuždejo, jog kažkas turi atsitikti. Eme atrodyti, kad jos kambarys - blogio jegu citadele. O šiandien gavau Zuikio laiška ir sužinojau, kad jis psichiatrineje ligonineje. O kai pabudes bandžiau rasti ji, viskas buvo bergždžiai. Išliko keistas jausmas, kad aš tikrai ciupinejau ji rankomis... Kas tai? Prie ko tai prives? Kas seka mano pedomis?
Kiutindamas iš Spyglio namo sutikau Linka (15m pochuiste), pasisveikinome buciniais, kaip seni draugai. Nupirke už jos saskaita naminukes buteli, nutarem aplaistyti ši susitikima...
Ko tu nedraugauji su mano sistra? Kodel jus susipykote?
Mes nesusipykome. Supranti, tarp musu didelis amžiaus skirtu-
mas. Ir abu tik pradeje draugauti, jau žinojome, kad niekados nebusime kar-
tu.
-Nežinau, ji naktimis sapnuodavo tave... Nuo pusbonkio visai apsvaigau, bakstelejes pirštu i didžiuli ant sie-
nos kabanti “kileri”, lyg pranašas emiau pasakoti apie jos artejancia, greita
gyvenimo pabaiga:
Praeis visai nedaug laiko ir likimas nublokš tave i tolima, svetima, tau dar nepažistama miesta. Tu klaidžiosi tušciomis miesto gatvemis, noredama sutikti, nors viena praeivi, išpasakoti jam savo gyvenima, išlieti širdi. Tu belsies i pirmas pasitaikiusias duris apimta nevilties, bet už ju tyla... Tu išbegsi i gatve ir pastebesi, kad visi namu langai išdaužyti, kad mieste nera ne mažiausio žiburelio. Tik tamsoje išvysi daugybe spindinciu akiu, tai žiurkes, jos stebi tavo kekviena judesi, žingsni... Tik tada suvoksi kokia tu esi vieniša, visu užmiršta, niekam nereikalinga. Tik tada suvoksi, jog atstumdama draugus, fanatiškai tikedama Kristum palikai ši pasauli dar tada, kai ištarei pirma malda...

Tu patekai i mirties miesta. Ir kryželis kabantis ant tavo kaklo, tau jau napades. Tu neišvengsi mirties, nors galetum gyventi, nes tavo išrinktasis dievas buvo apsišaukelis! Tu campinsi vidury gatves bijodama suklupti, žengi i šali neatsargu žingsni... Ir kai pro tamsius debesis prasimuš krauju pasruves menulis, tu išgirsi žingsnius... Atsisukusi pamatysi stovinti “kileri”, kuris bus užsimojes kirviu... Tu dar spesi apsitresti ir kai tavo skruostais pasruvs kraujas, tu išsprogusiomis varles akimis veizesi i vel artejanti kirvi, vis daer negaledama su tuo sutikti, kad tai Mirtis... Ir pilnu nusivylimo balsu balsu sušuksi “Kodel apleidai mane, Kristau?”. Ir ta akimirka tukstanciai žiurkiu sudraskys tave i skutelius...
Lina pakraupusi nuo mano kalbu ir vis dar negaledama atsikvošeti nuo baimes, spoksodama i mane kaip i koki pamišeli labai tyliai sukuždejo :- Buk geras, negasdink daugiau manes...
Kažkokia vidine jega stumtelejo mane ant jos ir aš aistringai bucia-
vau jos lupas, veida kaskart vis leisdamasis žemyn link jos plonucio kaklo, kurio švelni oda mane jaudino... Nejuciomis pajutau malonu ir dirginanti kraujo skoni. Prieš akis išvydau Zuiki, Maugli, Dryla ir dar kažka, jie visi stovejo aplinkui ir nekantriai lauke kada gi jai perkasiu gerkle. Ju rankose jau buvo paruoštos stiklines kraujo kokteiliui. Bet aš erzindamas juos kaskart vis atitolindavau ši malonuma, motyvuodamas tuo, kad kuo ilgiau jie lauks, tuo kardesnis bus kraujo kokteilis... Tuo metu kai panorau sukasti dantis, pajutau jog kažkas tampo mane už peties. Pramerkes akis pamaciau mama, kuri kažka sake, bet jos žodžiu suvokti taip ir nepajegiau. Žvilgtelejes i nusisukancia, Lina atsisedau ant lovos krašto. Skruostu eme byreti ašaros. Aš buvau bejegis, aš vykdžiau “svetimojo” valia. Ir jeigu nebutu grižusi mama, buciau perkandes Linai gerkle...
1990.06.24. (Sekmadienis) Mama paliko trirubli, kad nenumirciau badu, bet aš pripratau per kelias praejusias paskutines savaites valgyti tik syki ir tai, skrandi prigrusdavautuo, kas nors kiek yra valgoma, o visus pinigus išleisdavau alui. Ir dabar su pasigardžiavimu geriau šalta alu. Užmiršes viska pasaulyje. Buvo gera jausti silpna svaiguli, kuris primine ta pati patirta jausma, kaip ir stikline naminio obuoliu vyno vaikysteje. Telefono skambutis švystelejo mane iki lubu...Ilgai žiurejau i ji, lyg bijodamas atsiliepti.
Klausau.
-Hass?-Išgirdau Zuikio balsa.
-Sveikas Zuiki, tu nepatikesi, sapnavau tave! Isivaizduoji, tu stovejai šalimais su stikline rankoje, ir laukei kol aš ciosai perkasiu gerkle. Ka tai galetu reikšti?
-Na, galbut tai, jog atvažiuojam... Tik spejau padeti rageli, kai vel suskambo telefonas.
Kur nusibaladojai, ko neužeini?-Išgirdau Raganes balsa, ji nelaukdama mano atsakymo tese,-o pas mane Mauglis sugrižo. Ši naujiena visai manes nenudžigino,
Kodel aš matau tai, ko nenoriu matyti, to ko nebuvo?
Tai ant manes nepyksti?
Žinome ne. Pas mae maža švente, galetum apsirengti padoriau.
Tai kažkas buvo neiprasto, emiau net manyti, jog ji pasiruošusi man iškresti neeiline šunybe. Atvirai pasakius bijojau jos, kartais vaidendavosi visokie raizguliai, atrode jog ji trokšta mano mirties. Klausydamas “Sodom” irašus gurkšnojau alu, noredamas iminti misle: kokia švente? Kam tas maskaradas? Jeigu gimtadienis, kvaila butu eiti be geliu. O jeigu ne, atrodyciau juokingai. Be to ir apsirengti neturejau kuo. Tad nieko kitoneliks, kaip užsivilkti kostiuma, kuri nupirko tevai mano vestuvems, kurios taip ir neivyko... Išsimaudes , apžiurinedamas savo apšepusia fizionomija, pasibjaurejes spioviau sau i snuki{išvada: mažiau žiurek i savo morda, o tai pasidarys chujovai}...
Užsivilkes kostiuma' paemes i laikrašti suviniuota puokšte rožiu, kurias nusipirkau už skolintus pinigus, išejau pro duris.Laiptineje sutikau kaimyna, kuris išvydes mane eme žebelioti:
- Tavo draugai man nusibodo, kelias dienas atgal taves apželes psichas ieškojo su peiliu rankoje, bliaudamas “Noriu kraujo”.

Apie šia istorija buvau girdejes iš Šarato, tai buvo Spiglys, tad numojes ranka tepasakiau:
Jis galejo ateiti ne tik pas mane!
Kai priejes Raganes kiema išvydau uždarytus langus ir nepastebejes jokiu
šventes požymiu, mane apeme apmaudas, juk ji sugebejo taip mane apmulkinti, priverte užsideti judesius varžanti kostiuma. Nuspaudžiau skambuti, ilgai laukti neteko, ji tikriausiai mate mane ateinant, tad jau ejo atidaryti duru... Ji buvo nuostabi, kaskart kai pamatydavau ja, atrasdavau kažka naujo, taip ir dabar pirmasyk maciau ja su balta suknele. Tiesiog negalejau nuo kos atitraukti akiu. Ji pastebejusi tai nusišypsojo ir pakviete i vidu. Tik dabar prisimines apie geles, ištiesiau jai. Musu lupos susitiko, buciavomes aistringai ir ilgai, tarytum bijojome, kad tuo viskas ir gali baigtis...
Tu mane myli? - netiketai paklause ji...
Man eme atrodyti, kad tai galas mano neramiam gyvenimui. Jauciau,
Kad pradedu grimsti i gilesnius vandenis. Bet ši karta tam visiškai nesipriešinau ir tikejau savo likimu. Ir buvo nusispjaut, kaip i tai reaguos draugai, tevai, kurie nemego Raganes, bet juk tokios kaip ji nebebus...
Kas per švente?
Mano gimtadienis, aštuoni - šyptelejo ji ieidama i kambari. Ne-
didelis staliukas, taciau visas apkrautas ivairiausiais vaisiais, valgiais, šampano ir konjako buteliais... Mes nieko nelauksim, nes nieks ir neateis...
O tevai?
Jie ryt turetu atvažiuoti. O aš šiandien noriu pasišnekuciuoti su
tavimi. Reikalas tas, kad man reiks iš cia išvykti, noreciau ir tave pasikviesti kartu. Tam, kad galetume uždegti visiems laikams, neužgestancia meiles ugni. Manau tu neatsisakysi atskrieti i mano glebi.
Šianakt manyje gime žveris
Kuri ilgai slepiau savyje
Nuo taves, nuo žmoniu...
Neapykanta, skausmas... išblaivo
Vercia dar labiau neapkesti saves...
Viskas ivyko taip netiketai, jog sedejau prarades žada, nežinodamas ka ir atsakyti, niekados nedariau dideliu ir skubotu žingsniu. Tuo metu kai Ragane nusileido užkaisti kavos, suskambo telefonas. Visai užmiršes, jog esu ne pas save namie, pakeliau rageli.
Klausom.
O kur Žana?
Ji greit ateis.
Tiek to jau, pasakyk Žanai, kad ryt diena mes atvažiuosime po
pietu...
O tuo tarpu mano smegenyse aidejo “DOORS' daina “BREAK ON TROUGH”: “Pabandyk pabegti, pabandyk pasislepti
Prasiveržk i kita puse...”
Dabar žinau jos varda, kuri ji bande nuo manes nuslepti. Nuo šiol niekad nevadinsiu jos Ragane, bet švelniai, vos girdimai sukuždesiu: “Žana, aš tave myliu”. Ji, žinoma, tai ka pasakiau neišgirs ir prašys, kad pakartociau, o aš tik nusišypsojes pabuciuosiu ja i lupas... Visas svajas išblaške katinas, kuris užšokes ant sofos spoksojo i mane... Prisipyles pilna šimto gramu fužeri konjako, išmaukiau ji iki dugno užsigerdamas šalta kava, patogiai isitaisydamas fotelyje. Koks gi vis del to yra puikus gyvenimas, kai šalia taves mylima mergina pritvinkusi pinigais ir tai yra apie ka aš tik galejau svajoti...
Mes gulejome šalia vienas kito, o ji idemiai tyrinejo mano delna...
Musu proseniai jau mokejo nustatyti tikslias planetu padetis,
pagal gimimo data pradeti sudarineti horoskopai ir jeigu dar naudotis magija, tai galetu buti net paprasciausiais pastabumas, vien pagal žmogaus išvaizda, net kvapa galima pasakyti labai daug. Tai lyg jo veidrodis - gyvenimo knyga parašytaa Aukšciausiojo... Mes vykdome jo valia, esame valdomi jegu apie kurias nieko nežinome. O gal to žinoti neverta? Tave nuo mažens persekioja pikti raiteliai...
Ji neklydo, iš tiesu kai karšciuodavau, kažkur pasamoneje matydavau raitelius, kurie trypdavo mane arkliu kanopomis, kapodavo kalavijais... Tai buvo mano vaikystes košmaras, kuris išliko mano atmintyje iki šiol...
Tavo planeta - Venera. Žmoniu, kuriuos valdo ši planeta, ligos dažniausiai buna užsleptos iki tam tikro laiko. Jos, kaip taisykle, prasideda greitai ir neaišku i ka ji gali pereiti. Sunkiausi tavo gyvenimo metai, tai aštuonesdešimt antri - treti. Nes tavyje nera nieko pastovaus. Susipykee su istaymais ir su viskuo, su kuo tik galima susipykti, net su savo protu... Bandai nusižudyti, bet per atsitiktinuma lieki gyvas... Po šios vidines traumos ilgai negali atsigauti. Tave persekioja praeities šešeliai. Visi nusisuko nuo taves ir su tavimi nelaimese ir bedose lieka tik tau labai artimi žmones. Tai tau suteikia jegu... Pradedi dometis religija, bet joje randi ne ramybe, o nusivylima (kristionybe). Bandai rašyti ir tavo apsakymai tapo pilni pamišimo, velnio apsesti. Aštuoniasdešimt aštuntieji, tau kelia pastoja moteris iš skorpiono žvaigždyno, sulaukiate vaiko. Po šiu žodžiu ji nutilo ir su nuostaba žvelge i mane, tarytum klausdama, ar tai ne tiesa?
- Mes jo nesulaukeme, tai buvo labai seniai. Retkarciais pagalvoju: kaip gera butu, jog paaišketu, kad tai buvo tik košmariškas sapnas.
- Košmarai padeda kurti tau keisciausiuis apsakymus ir tampa tavo gyvenimo dalimi, dar nuo senoves laku yra žinoma sapnu kuriamojo galia. Kompozitorius D.Tartinis susapnavo tai, jog noretu išbandyti velnio muzikaluma ir jis sugrieže nuostabiausia melodija, kurios jis niekad nebuvo girdejes! Pašokes iš miegu kompozitorius sugebejo pakartoti ta kurini. Ir iki šiol yra žinomas kaip “Velnio treles” autorius... Tavo siela jau seniai užvalde Velnias! Ji norejo dar kažka sakyti, bet neišdriso. Aš nesupratau apie ka ji kalba. Ir kas aplamai yra jos Velnias, kap ji tai isivaizduoja? Ji stovejo prie atidarytu balkono duru žvelgdama i toli. Priejes apkabinau ja. Už lango debesys baige dengti dangu.
- Klaikus debesys, bet tai išsigelbejimas nuo šio beprotiško karšcio... Jais neimanoma atsigereti, kaip ir ledinemis kalnu viršunemis, kuriose palikome dalele saves, tarytum jura...
- Kaip kvaila,- tese ji, pagal mano burima mes paeiliui paliksime ši pasauli. Kaip tai apsurdiškai skamba, kap ir tavo busimasis vardas Uosis. Niekas. Išprotejes uosininkas... Nors gera jausti tavo rankas, kurios jaudina tavo lupas, kurios uždega... Man geda prisipažinti, bet aš pavargau buti viena ir dar šiame pasaulyje...
Kažkoks tamsus regejimas dauže mano galva. Pajutes jog kažkas mauna man batus pramerkiau akis, prieblandoje išvydau Žana.
Mano mažasis girtuokleli, mano saulele, eime miegoti...
Jos žodžiai po ka tik sapnuoto košmaro gastelejo mane taip, tarsi ji
butu pasakiusi “eime mirti”.
- Man šianakt reikia grižti namo. Rytojaus diena iš Vilniaus atvažiuoja mano draugai...
Nespejau ieiti i laiptine, kai serija stipriu smugiu bloške mane ant grindu. Nieko nespejau padaryti, net uždengti veido rankomis. Palaima užpludo mane, nejauciau skausmo...
Eme grižti mintis, ji letai išejo labirintu naiviai klausdama: “Kas tai?”. Grižo vaizdas. Kažkas naršo kišenes, pasakiau jiems šlykšciausio ka turejau savo kolekcijoje, taciau isismelkusi mintis, jog juos reikia isidemeti, kad veliau galeciau perkasti jiems gerkles, privrte pakelti sunkia savo galva. Bet tuo metu atsivere Leono, seno girtuoklio ir draugo durys ir nepažistamieji, kuriu nespejau net pamatyti, spruko pro duris...
Pabudau aštunta kankinamas galvos skausmu ir troškulio. Kol mama miega nutariau ilysti ijos pinigine, tai yra nugrežti pinigu pachmielui... Apie vienuolikta isibaladojo Zuikis, Mauglis, Rasa, Andžela, kuri maciau pirma karta. Po keliu minuciu jau sedejome ragaudami vilnietiška naminuke ir pasakojom paskutiniu dienu naujienas...
Važiuojat i Lenkija? - klausinejo Zuikis.
- Niekad nemaniau, kad kada nors galesiu patekti i tokiu gi-
gantu koncertus kaip SEPULTURA ir SODOM...
Kai atejo Spyglys, Ryba, Muse buvo nutarta užsipirkti alaus, samaneles ir eiti pas Spygli, nes pas ji amžinas plotas ir kaimynai pochuistai, tuo labiau jog jis turejo gera muzikos aparatura. Garsiai klausydami SLAYER/85 metu iraša isismaginome nuo samaneles, užmiršome jog šiame pasaulyje egzistuoja ir dar kažkas... I kambari ilingavo Rasa iš ranku veržesi kraujas, o jos išblyškes veidas skendo palaimoje. Mauglis prišokes iš žaizdu eme siurbti krauja. Pajutau nenusakoma nora begti ir tekštis i siena. Smugis buvo toks stiprus, jog susmukau. Kaip nekeista, tas smugis buvo ne vienas, taciau išblaive. Spiglys su Andžela, visu praeiviu nuostabai ir pasipiktinimui, per pati vidudieni didžiulemis, gal pusantro metro raidemis, žaliais dažais ryškino dar prieš armija užrašyta užraša OZZY. Po valandos atejo Turkas, jam teko išlaužti duris, kad patektu pas mus (niekas negalejo rasti raktu, o aš tuo tarpu miegojau). Pasirodo raktus, kad niekas negaletu išeiti buvau isidejes i kišene, nes pas Spygli jau buvo kiles noras aprašineti kito namo siena...). Kai kiek atsigavau pasikvieciau vilniecius pavakarieniauti. Beeinant Maugliui ir Andželai užkliuvo pora telefono budeliu, tad mes nelaukeme kol jie išdaužys visus stiklus, skubejome namo. Laimei mama buvo sode ir nemate mano apgirtusiu draugu. Po vakarienes Zuikis užmigo mano mamos lovoje, tuo tarpu mes kausemes grupes KRAETOR irašu... Atejo Rattmanas, Šamas, Spiglys ,isikalbejome...

- Ar yra meile? \ Rattmanas, Muse:
Meiles nera, yra tik pavadinimas, neveltui yra sakoma “eime pa-
simyleti”. Tai žmogaus instinktas, patenkinti savo igeidžius.
Ir pratesti savo gimine. (Muse).
- Del palikuoniu man tas pat, nes aišku, kuo bus vaikai. (Rattmanas).
Yra tik lytiška meile, meiles nera. (Mažas ir Šamas).
Kas yra gyvenimas?
Alus, tamsa, tamsa ir mergimos, ir vel alus. (Anot Rattmano ir
Muses, gyvenimas yra šudas).
- Gyvensiu ne daugiau kap penkiasdešimt metu, o paskui kalio ciano ampole. Kas galvoja, kad kitame pasaulyje bus geriau, tas labai klysta ir jam labai didele itaka padare bažnycia. (Rattman)
- Gyvenimas be ryšio, noreciau, kad kitame gyvenime butu pinigu, mergu, išgerti ir kad anas niekados nepavestu. Taipogi užauginti tokius vaikus kaip aš. (Šamas)
Svajones?
Perskaityti “Juodaja Biblija”. (Muse)
Susutikti su piktosiomis jegomis. (Rattman)
Niekados nepasigauti AIDS. (Spiglys)
Isigyti video kamera, filmuoti koncertus, bei dokumentinius
filmus apie juoda jaunimo gyvenima. (Hass)
Aš isimylejau? Duokit man i snuki! (Karolis)
Zuikis iš pažiuros buvo tylus, jog pirmasis ispudis buvo toks, kad jis
nesugebetu nuskriausti jokio sutverimo. Bet jo siela tiek yra užkresta velnio bacilomis, kad ju užtektu apkresti visa Lietuva...
Kažkas prisimine, kad pas Spygli dar liko samaneles, tad mes su Rasa kambaryje likome dviese, Zuikis vis dar miegojo. Rasa pasakojo:
- Su mumis kartu turejo atvažiuoti Dryla su Rainiu, bet tikriausiai pavelavo i traukini. Ko gero pyksti ant manes del Svetlanos, bet ka tu besakytum, bet ji yra žiurke!
- Visos juk negali buti kaip tu. Be to ji už tave vyresne penkiais metais. Man paprasciausiai nereikejo jos temtis. Juk pas mus gimtadieniai buna juodi...
- Gal turi kokiu vaistu?.. Mus išgelbejo ciklodolis, ir dar velnias žino kas...
Niekur neikite, mums visiems kartu bus lengviau mirti!.. Mama tu galvoji, kad mes ne indenai? Mes visi indenai, tik apsimetame, kad ne indenai…
Pramerkes akis, nieko nesuvokdamas plumpsojau lovoje. Už rašomojo stalo išvydau Žana.
Pagaliau, - šyptelejo Žana, nustumdama i šali knyga.
Nesitikejau tave išvysti toki. Ko tu man tik nepripasakojai. Tu i-
tikinejai mane, jog savo siela pardavei velniui, mainais už laisve, tada kai buvai netoli mirties, suvares peili sau i krutine. Tau grese nuo 8 iki 12 metu, o dar prieš tai buvai amnestuotas. Aš girdejau šia istorija iš Pužo, bet dabar imu tuo tiketi...
Prisipažinti, kad nieko neprisimenu, net kap atsiduriau pas ja, nenorejau. Be to jauciau, kad ima pykinti, tepasakes “alus ieško skyles”, nusileidau i apacia. Emiau gokcioti, nespejau ne pasilenkti, kai geltona mase eme veržtis iš burnos, apšlakstydama ne tik sienas, bet ir mano batus. Išmuše karštis, skruostu sruvo ašaros. Jei guleciau gatveje, ar šiaip kokioje nuošalioje vietoje, riaumociau nesavu balsu... Kai viskas liko praeityje, kiek susiveles plaukus, grižau i kambari...
- Greit sutems, varnu pulkai skrenda i šiaure, trokšdami žmogaus kraujo. Ir kaip bebutu keista, viskas vyksta pagal seniai parašyta scenariju. Tik kas blogiausia, varnos aplenkia ji. Kuris bus iš musu? Ar tas su pašaipa žiuri i mus supanti pasauli su ženklais ir kišimusi iš anapus... Ar tas, kuris tiki visu tuo?
Kartais jos kalbos man dovanojo gyvenima, bet kartais jos neše man nevilti, kaip ir dabar. O gal man dabar paprasciausiai sopsta galva ir aš nenoriu ir negaliu priimti jos žaidimo. O juk šaunu butu iš paprasto debeselio sukurti devyngalvi slibina, kuris butu su ilgiausia uodega ir net imti tiketi, jog jis leka... nuleisti krauja...
- Paskutiniu metu, -rukydama tese Žana, pradejau jausti galinga savo vidine jega, kuri karkartemis mane gasdina. Kas blogiausia, sapnai pradejo išsipildyti. Pati nenoredama aplink save pradejau seti mirti. Ko verta Pužo, Raimio mirtys? Nors mirtis yra gražesne už laikina meile. Juodas šešelis, jis nevaikšto neišmintais takais ir niekad nebuna vienas...

Tavo nusivylimas-
Tai paukšciui mirtis,
Tai leta mirtis...
Draugu atgaila nieko nepakeis.

Tai ir neverta atleisti-
Jei žmogus nusivyle žmogum...
Juk geriausias atleidimas
Kuris atleis, užtrins praeiti.
Tai laikas... Tai mirtis...
Tu nebijai mirti?

Šis klausimas mane tiesiog pribloške ir nors aš i ji atsakydavau keliais puikiais sakiniais, kurie pilnai apibudindavo mano gyvenima, taciau ši karta pasimeciau. Kodel mes tiek laiko kalbame apie mirti?... Mes viens kita labai neigiamai veikiame...
Prieš aštuonis metus aš parašiau testamenta:
“Noreciau aš, kad ant mano kapo
Akmuo stovetu juodas lyg smala
Ant kurio juodom raidem iškalta butu
Juodom raidem juoda data...”
- Dabar nenoreciau, kad mane palaidotu, noreciau pats, kai ateis laikas... sudeginti savo kuna, savo rankomis. Tikiu, kad tai bus Auka...
Tau neatrodo, kad mes apsirijome vaistais?
Akimirka nesupratau apie ka kalbama, tik veliau prisiminiau, jog iš-
dalinau aštuonias dežutes “Ciklodolio” ir dar kažkokiu stipriai psichika veikianciu vaistu. Tikriausiai dali tableciu surijome su Žana.
- Nebijai, kad tai gali mus pastumeti i masine savižudybe, ar prievarta? O gal i laisva, be jokiu suvaržymu meile? Gaila, kad nepažinau taves anksciau, buciau nuvežusi i raganu puota...
Man kai ka teko girdeti apie raganu puotas, Kurios visuomet baigdavosi prabangiu pokyliu. Šokant ir skambant šauniai daineliai, velniai susirasdavo jiems i akis kritusias žavias raganaites... Kaip dabar prisimenu autoriaus žodžius: “taip veisesi ir dauginosi Šetono jega”. Buvo trecia valanda nakties...

3 dalis

Pabudau gana velai. Žana jau buvo atsikelusi. Apsirenges nusileidau i žemyn, radau ja virtuveje. Prisimines keista sapna emiau pasakoti:
- Pirmasis pavasario lietus dvelke savo šiluma, visiškai nesinorejo nuo jo sleptis, o stoveti po juo iškelus rankas i viršu, vaikiškai džiaugtis, šokineti per balas.

Už posukio pasirode mergiukšte. Ji ejo basa, kiaurai pramirkusi, vienoje rankoje nešdama baltaplukes, kitoje savo basutes. Ji buvo tokia graži savo paprastumu, jog pirmiausia pagalvojau, prisimines skaityta pasaka, kad ji Lietaus deive. Pats nežinodamas kodel sustojau ir šuktelejau pati pirma i galva šovusi žodi:
- Lijundra! - tik dabar ji išvydusi sustojo nesuprasdama, ko iš jos noriu.
- Eime kartu, -sukuždejau aš ir nelaukdamas jos sutikimo, paemiau iš jos ranku basutes.
Iš pradžiu mes vengeme vienas kito žvilgsniu, bet isisiautejes lietus visa savo jega suvienijo mus. Ir mes begome per balas šokinedami, šukaudami, pagaliau taškydami vienas kita balu purslais. Netiketai ji pargriuvo, prišokes padejau atsistoti. Pirma karta stovejau taip arti merginos, nežinodamas ka jai ir besakyti, tad truputi pasilenkes pabuciavau ja. Ji man atsake tuo paciu. Netiketai šalimais sustojo “Volga”, mergiote iš mano ranku paemusi basutes, ilipo pro atsidariusias dureles... Aš stovejau ir žvelgiau nežinodamas ka daryti. O kai mašina pajudejo iš vietos, išvydau jos nuliudusi veida, ji iš leto atsisveikindama mosavo ranka...
- Lijundra! -Sušukau aš ir kiek turedamas jegu puoliau vytis, bet mašina vis tolo. Netekes jegu, nugriuvau ant grindinio suprasdamas, kad jos daugiau nebepamatysiu, šalimais gulejo baltapukiu puokšte...
Pirmoji meile nenuvysta niekd
Ir išliks musu atmintyje ilgai
Kaip ir žiedai pražyde takart
Nenuvysta amžinai...
(O žiedai nenuvysta todel, kad juos išdžiovinau). Praejo daug metu, o aš tos mergaites taip ir nesutikau, bet ta padovanota baltapukiu puokšte saugau ir dabar. Vel už lango lietus, vel išeinu i gatve ir einu tuo keliu, kas kart vis tikedamasis, kad vel sutiksiu tave Lijundra...
- Tai ne sapnas, o laiškas tos mergiotes iš kito pasaulio. Nejaugi nepastebi, kad tavyje neliko nieko velniško? Jog košmarai paliko tave, kartu su šia naktimi... Tu išsivadavai nuo viso to, kas tave slege, kas persekiojo ir neleido... Tu esi laisvas! Praeis dar daug laiko, kol tu suvoksi ka reiškia buti laisvam. Tai ne žodžiu švaistymas… Tai vienatve… Tai mirtis, kuri stovi už lango ir laukia kol tu išeisi… “Yra trys dideli ivykiai žmogaus gyvenime: meile, mirtis ir persikunijimas i nauja kuna. Tobula meile reikalauja, kad grižtumeme i ta laika, kur syki mylejome. Prisiminkime praeiti ir meile vel sugriž”…
Šiuos žodžius jau syki buvau girdejes, bet kur negalejau prisiminti…

Atleisk man, - tese ji, jeigu kas buvo ne tiap. Aš palieku ši supista liudesi. Ta mergiote tavo sapne, buvau aš. Tad tu bet kada spesi pas mane ateiti. Tik ilgai nedelsk, nes buti amžinai jaunam, duota ne kiekvienam...
- Apie ka tu kalbi? Kam reikia begti nuo meiles? Juk ji cia pat, juk tereikia ištiesti ranka, o neieškoti už devyniu juru. Ar verta irodineti savo meile? Juk tereikia...
- Kaip tu nesupratai... Juk tai uosininko kelias. Jis tarytum sujungia du pasauliu, dvi upes, tai lyg perkela tau ir man... Nenoriu dabar tves matyti...
Apsvaigau nuo neaiškumo ir nusivylimo. Nuo to negalejau apsiginti. Tad išejau pro duris, manydamas, kad tai galas prasidejusiai meilei... O gal aš jai nepatinku? Gal tarp musu nera nieko bendro? O ji negali to pasakyti i akis...
Su Rattmanu užejome pas Ryba. Chebra mauke alu ir pasakojo nakties ispudžius:
- Žiuriu stiklainiai pradejo suktis ratu, - pasakojo Zuikis, aš bandžiau juos sustabdyti, bet kai tai nepavyko, sudaužiau. Rybai nuo tapetu dingo gelytes, daugelis mate per siena vaikšciojancius eletktroninius vabalus. O Rasai, kai ji bande ijungti jungikli, pradejo ranka listi i siena. Mauglis bijojo nukelti kojas nuo sofos. Kai Zuikis pasilenke pasižiureti kas yra po sofa, Mauglis jam pasake: “Na tu ir drasus”. Vakar jie eidami iš manes prilupo pora praeiviu, stabde mašinas, reikalavo rukyti, Spyglys važinejo ant kapoto... Veliau juos eme gaudyti faraonai. Spyglys namo grižo tik po dvieju paru, Andžela dingo, tik veliau sužinojome, kad jis jau Vilniuje. O mes toliau ošeme...
1990.06.27 Žana paliko mus. I laidotuves taip ir nenuejau, Buvau apdriskes, nešiojau kelnes, kurias, kurias dar senais laikais nešiojo mano tevas, ilgi plaukai, apšepes snukis prašesi plytos... Negalejau toks pasirodyti žmonems...

4 dalis

Po keliu metu atradau uosininko kelia. Jis man pasirode toks pažista-
mas, tarytum juo ejau visa gyvenima, ir ne tik.
Dekoju tevams, broliui sistroms. Muses motinai ir visiems... kuriems dar esu...

Viskas tarytum sustojo
Beprasmybes erdveje
Laisve, alus ir tas suoliukas,
Aukšti namai, žmones-
Jie mane slegia
Vienatve jiems nereikalinga!
Pataikaujantys, besišypsantys
Sukelia tik panika,
Bet gali sudraskyti širdi.
Tos mintys dauže mano galva,
Sparde nutukusi kuna, ir šauke:
Vienatve cia nereikalinga!
Kodel aš ne ten
Tarp staciu šlaitu
Kur šniokšcia upeliai…
Kur palinke medžiai,
Ir giesmes gieda paukšciai…
Kodel aš ten?
Juk ten gyvena vienatve,
Tyla ir tie garsai,
Kurie ramina…
Ten juk atgimiau…

Kaunas. Kažkoks lužis ivyko manyje, alkoholis kartais
padeda pasižiureti i pasauli visai kitomis akimis. Nemuno krantas, daug žmoniu, likerio, alaus ir šnapso. Bet butent cia supratau - kad su savo mintimis cia buvau reikalingas tik vienam žmogui... Bandžiau nugaleti ši jausma, bet man to padaryti nepavyko. Per jega bandžiau šypsotis,fotografuoti… O paskui sau pasakiau: “kam visa tai?”, švystelejes “Zenita” i Nemuna, pasileidau begti…

1993.03