Neissiusti laiskai
Rolandui Puzui
Atminti

--------------------------------------------------------------

Menulio sviesoje, nedideleje laukymeje sudulavo juodas seselis. Medziotojas tvirtai prispaudes prie peties sautuva, nusitaikes nuspaude gaiduka. Seselis susiubavo kaip vaiduoklis, tiesdamas rankas i menuli. Dar vienas taiklus suvis ateme gyvybe zveriui. Bet koks buvo medziotojo nustebimas, kai priejes pamate gulinti zmogu, apsivilkusi juodais placiais drabuziais, o placiai isskestos rankos primine didziulius sparnus. Tai buvo lyg zmogus – siksnosparnis, nakties paukstis. Bet medziotojas sito nepastebejo. Ir tik, kai isvydo besisypsanti, skestanti palaimoje, sustingusi veida, tas ramias atmerktas akis, kurios zvelge i ji, ir tarytum dekojo uz amziams suteikta ramybe, ji tai tiesiog ismuse is pusiausvyros. Ji apeme paniska baime, visai ne del to, kad jis per klaida nusove zmogu, o todel, kad supantis miskas, per kuri verzesi jis, savo kamienais ir sakom bande ji sustabdyti, ir menulis, lyg reiksdamas pykti, buvo pasruves krauju...
Tik po keliu dienu zmones atsitiktinai aptiko jo kuna. Niekas taip ir nesuzinojo, kas buvo jis. Tie uzrasai, kurie buvo rasti jo striukes kiseneje, buvo du laiskai, skirti artimiems zmonems. Bet ten nebuvo nurodytas nei adresas, nei vardai. Ir niekas nesuzinos, ar si istorija tikra, nebent ,,Beprazystanti Gele”, kuriai jis skyre paskutini laiska. Noreciau, kad ji atsilieptu, kad atsirastu daugiau zmoniu, kurie pazinojo ji...

I

,,Atleisk, kad nerasiau ir neskambinau, kad isejau nakti, nieko nepasakes, nepaaiskines, apleisdamas tik pradejusi degti musu seimos zidini. Tu tikriausiai nesupratai, kas ivyko, ir ko gero manai, kad gavau smugi i nugara nuo tu zmoniu, kurie supo mane. Zinau, tu neapkesi ir imsi pykti, skaitydama sias eilutes, del bemiegiu naktu, del tos nezinomybes... Bet isklausyki. Tu manai, kad esi grazi, protinga, visur laukiama. Tu manai, jog mano veikla gali pakeisti pasauli, isjudinti sustingusias sielas bei ismokyti zmonija myleti vienas kita. Manai, jog aukodama pinigus esi humaniska. Tu sakysi, kad artimieji, draugai gerbia, myli mus. Taip sutinku. Bet kam as apie tai? Juk tu ne is musu tarpo. Tau juk svetima: tyla, miskas, zvaigzdes, tu norejai visa tai is manes atimti... Tikriausiai atsimeni, kai paskutini karta pasitikai mane gelezinkelio stotyje, as paprasiau taves, kad lukteltume, nes norejau pavezeti pazistama, kuris tada taip ir nepasirode. As sumelavau tau. Lipdamas is traukinio, as atpazinau ta moteri, kuri pries daugeli metu islydejo mane i pirma komercine kelione. ,,Galima as jus palydesiu” – tai buvo pirmieji jos zodziai... Ilgai stovejome tyledami, o kai iki traukinio isvykimo liko vos kelios minutes, mes radome bendra kalba. Ruduo, krentantys lapai, dievai, ir tie nuostabus medziai mosavo issikerojusiomis rankomis, kviesdami i savo karalyste. Ji su pasididziavimu pasakojo apie jai dievu skirta misija – islydeti zmones i tolimas keliones, palinketi jiems sekmes, sutikti juos... Tada sirdyje juokiausi is jos, bet praejus laikui supratau, kad ji laimingesne uz mane, jog ji turi tai, ko pinigais nenupirksi. Skesti savyje, gyvenant be jokiu rupesciu, daryti tai, ko zmones nepajegs suprasti. As noreciau kiekviena diena i kalna uznesti akmeni. Kartais sios mintys vede mane i nevilti, bet daryti tai, ar ieskoti jos neisdrisdavau... Ir tik pirmas pavasario lietus, apsvaigines savo vesa, priverte tai padaryti. Tavo gimtadienis, lietus, sveciai suguzejo i veranda. Tik as vienas sukausi ratu, sokau, klikau kaip vaikas, iskeles rankas i virsu, lietuje...
- Ko jus stovite? Eikite visi cia: juk tai nepaprastas lietus! Jis nuplaus jusu nuodemes... - Kai kas sypsojosi, kitiems tai buvo nevykes pokstas, kiti mane, kad man pats laikas eiti pailseti. Pro sali ejusio seno zmogaus pasakyti zodziai visiskai sutrikde:
- Ka tu cia veiki? Argi nematai, kad tavo mintys cia svetimos? Eik i savo pasauli, taves juk laukia...
Kelias dienas gyvenau pas vaikystes draugus, kol viena velyva vakara sutikau ta moteri. Jos ilgi kastoniniai plaukai, vejo draikomi, slepe jos veida. Tai buvo ji, del kurios palikau namus, su kuria norejau pasidalinti likimu. Ji stovejo perone tarp zmoniu, rankoje laikydama baltapukes ziedeli. Atrode kiek isvargusi, sulinkusi, o gal jos mintys keliavo kazkur toli, kartu su bildanciais traukinio ratais, kazkam uzdegdama laukimu sirdi. Gera zinoti, kad kazkur esame laukiami, jog kazkas meldziasi uz mus. Uz posukio pasirode traukinys, perone kilo nedidelis sujudimas, zmones su dideliais krepsiais kiek pasitempe, laukianciuju akys nukrypo i artejanti ziburi...
- Sveika! – Vos girdimai sukuzdu.
- Grizai?
Nezymiai linkteliu. Abu ilgai tylime, islydedami tolstanti traukini. Tik veliau pastebiu, jog ji kiek pasistiebusi, atsisveikindama mosavo ranka.
- Atrodai isvarges, pasenai.
- Taves taip pat neaplenke laikas.
- Kiekvienas darbas nera amzinas, o zmones, atliekantys ji, yra trapios uolos, kurios del ivairiu poveikiu irsta. Taip ir as, kaip trapi uola, pamazu slystu i nebuti... Kelias savaites nesikeliau is lovos, karsciavau ir tik si vakara, pasijutusi geriau isdrisau tai padaryti, juo labiau, kad vidinis balsas kelias dienas nepaliko ramybeje, sake, jog tu grizai...
Vienkiemis, i kuri nusigavome, skendo tyloje, ezerelyje atsispindejo zvaigzdes. Atsisedome po obelimi. Kaip viskas keista, ieskodamas jos, nezinojau ka pasakysiu sutikes, o kai tai ivyko, susidare toks ispudis, jog mes pazistami jau daugeli metu...
- Vienatve uzaugino tyla. Nereikia zodziu. Juk nera nieko geriau uz zvaigzdeta dangu, uz tas grazias mintis, kurios aplanko...
- Nuo siol mes busime dviese.
- Tam, kad galetume myleti zvaigzdes, Meneseli...
- Saulute.
- Mes klausysimes vejo dainu, medziu osimo...
- Soksime uzmarsties lietuje, nuplaudami blogas mintis, apvalydami siela...
- Mes busime nuogi pauksciai naktyje, garbinantys senus dievus...
- Mes skleisime ramybe.
- Ir nevilti... Priminsime zmonems, kad niekas negali isvengti blogio...
- Saule pasitikome giesmemis, jos buvo tyros, jos sklydo is sirdies gelmiu...
Diena apejau uki. Buvau kiek nustebintas: ji nelaike jokiu gyvuliu, sodas apleistas, elektra atjungta. Stovejau pasimetes, nezinodamas ko griebtis, nuo ko pradeti. Netiketai kazkas paliete mano ranka. Atsisukes isvydau ja. Ji tarytum viska perskaiciusi mano veide, zvelgdama i einancius keliuku girtus kolukiecius, kuzda:
- Viskas, jau per velu. Ir nieko neverta keisti. Tarp ju ir musu nera nieko bendro, to kas galetu mus jungti, jie pasauli mato toki, koki mato savo akimis, zmones visa gyvenima skestantys misko prieglobstyje, dirbantys jame nuo ausros iki velyvo vakaro visai prarado rysi su gamta, gal tai ir yra gyvenimas del kitu? Nors jie ne visi tokie, ne visi...
Randu ja sodelyje, po zydinciomis obelimis. Is jos akiu, kaip rasos lasai nuo sujudintu lapu, rieda asaros.
- Kas tau?
- Zaidziu jausmais, niekinu save, sena liga, kuri numarins mane, ir tik jausmas, kaip si tyla, dziugina, atleidzia, atlaisvina kelia fantazijai. Tas vienisas debesis – apimtas liudesio. Vienatve, Mirtis ir to debesies likimas jaudina mane, nes viskas kartojasi, kuo tu busi, debesie, rytoj? Lietumi. Rasos lasu. Kuo busiu as? Pelenu. Zeme. As zaidziu likimu, kartu su tuo pienes ziedu, kuri tu ka tik numynei. Ir niekados del to nesigailesiu. Tu pamilsi mane ir tuos senus dievus, kuriuos garbino musu proteviai, tai ju valia, - ji nusisypsojo, ilgai tyli zvelgdama i besileidziancia saule. Netiketai, staigiai atsistojusi, sako taip svajingai ir svelniai, kad as, lyg buciau jos keru paveiktas, tykinu paskui ja:
- Mes juk nakties pauksciai, tad sokime meiles soki. Tegul tai bus apeigos motinai Zemei! Tegul...
Ir ji drasiai, ne kiek nesivarzydama, jega nusitraukia nuo saves suknele. Ji stovi nuogut nuogutele. O as nuo jos negaliu atitraukti akiu. Ji iskelia rankas, kaip paukstis pasiruoses skrydziui. Ir suplasnoja. Tik dabar galutinai suvokiu, ko reikalauja ji. Ir as raunu nuo saves drabuzius, kad kuo greiciau galeciau nusimesti nereikalinga nasta... Randu ja nedideleje misko aiksteleje, ji sklando ratu, kas kart vis suklykdama, ir daro tai kaip tikra nakties paukste. Mes plasnojame salia viens kito, virs tako, kuris tai kyla aukstyn, tai staigiai neria zemyn. Lekiame i misko tamsa... Kai atsilikes atsiduriu kalvoje, dangaus Karalaicio sviesoje isvystu ja. Ji klupojo priesais pailga, pusantro metro plocio akmeni, atokiau stovejo senas drevetas azuolas, matesi lauzavietes pedsakai.
Staiga viskas susilieja akyse: daugybe zmoniu, kurie gieda giesmes, nesa aukas dievams, deda jas ant Laumiu stalo: sausainius, kiausinius, obuolius, klupojo kartu su mumis, tuo atsidekodami deivei...
Kai pakeliau akis, nieko jau nebuvo, baige uzblesti ugnis. Tik ji plasnojo, sukosi ratu, kviesdama mane sokiui.
Paveju ja. Sukames ratu, jauciu jos kuna. Ir kai pagaliau sustojame, pastebiu, jog jau seniai esu apraizgytas jos rankomis, kojomis. Ir tas stiprus laumiskas bucinys galutinai sulieja mus i viena kuna...
Kiekviena diena skamba malda. Apeigos ir darbai, kuriuos mes darome, atliekame – skirti dievams... Dziaugiuosi gyvenimu, pamilau ji toki, koks jis yra. Liudnas ir linksmas. Pilnas saules ir lietaus. Kanciu ir laimes. Esu laimingas...
Du geriausi mano gyvenimo metai praejo kaip viena diena. Suprantu, jog nieko nera amzino... Bet jos mirtis paliko mane be pastoges. Ji norejo, kad grizciau... Bet ar verta grizti i ta gyvenima, is kurio isejau? Pas tuos zmones, kuriuos kazkada apleidau? O gal viska pradeti is naujo? Ne... Manau, kad ne...

II ,,Beprazistanciai Gelei”

Aciu tau uz pavasari, uz snieguoles... Tavo laiskas lyg vaiduokli prizadino is gilaus miego. Skesdamas nakties sutemoje, stiebiuosi i menuli, noredamas atgauti prarastas jegas, issiblaivyti. Atleisk, esu niurus. Toks... Kaip vienisas medis, kuriam nereikia uzuovejos, kuris myli veja, nors sis nudrasko jo lapus, bet as nepykstu. Kam reikalingi seni apdarai, senos mintys... Kuris myli saule, tuos paukscius, kurie aplanko, dovanoja savo giesmes. Lietu, kuris atgaivina po sausros... Tad kai mano veidu perbega liudesio seseliai, tu nemanyk, jog del kazko niurgztu, kad kazkas ne taip. Tu nebijok mano liudesio. Nes esu medziu virsunese, ar kartu su tuo seno azuolo lapu... Ir tomis susimastymo akimirkomis nepertrauk tos tylos, nors kokia ji... bepasirodytu. Myliu tyla. Istisomis valandomis galiu klajoti misko prieglobstyje, niuniuodamas eiles. Ir mano juokas – tai lapu osimas... Kartais norisi begti, saukti tai, kas galbut yra visai neesminga, tai kas suprantama tik mums – niekam nepriklausantiems pauksciams... Nebijok vienatves, tos klastingos plesrunes. Kartais ji ramina, kartais atveda iki beprotybes. Tikiu tavim, tu joje atrasi tikra drauga, ir ji taves nepaleis, eis visuomet su tavim, ir tu jausi jos buvima... Tu tik pradejai stiebtis. Tu esi dar tas beprazistantis, nekaltas ziedelis. Ko verti draugai? Ka jie gali duoti tau, gelei? Rodos, pasaulis be ju – tuscias, nykus. Bet tai – melas. Ir jeigu kas sako, kad esi kazkam reikalinga – juokis... Jie tau trukdo, atitraukia nuo tu minciu, nuo to pasaulio, i kuri tu vis dar grizti...
Pas tave dabar tokios juodos mintys, o kokie puikus eilerasciai! Ir kaip tu manai, is kur visa tai? Is kur tokia ugnis? Tai tik todel, kad tu viena, kad suradai drauge, kuri tave ikvepia. Pamilki tu ja visa sirdimi, ir tu atrasi savyje tokia jega, jog taves ims bijoti, vengti. Nes tavo zvilgsnyje jie iskaitys tai, kad tu viska apie juos zinai, o sito jie nemegsta... Tu dainuosi ir verksi, kursi ir neapkesi... As nezinau, kiek tu galetum istverti, eidama siuo keliu. Bet tai bus tavo juodziausios, vaisingiausios dienos! Tu issiaiskinsi savyje, kas esi, ko troksti... Rasyki viska, net mintis – nors kokios keistos jos bebutu. Ta drauge, tos dienos nepraeis veltui, jos tau atvers akis i nauja, dar nepazistama pasauli, kuri tu kursi pati... Tu jiems reikalinga. Tad neskubek numesti nuostabius ziedus, neskubek save supancioti priklausomybes panciais. Buk ta gele, kuri pirmiausia rupinasi savimi, o ne aplinkiniu pasauliu... Tai va, mazasis ziedeli, buk su gera knyga, su ta tyla ir muzika, su gamta, ir tu suprasi, kodel ,,Meile yra zalia” (suzinosi, kad siu eiliu autorius mire psichiatrineje ligonineje).
Po keliu dienu mes virsime nakties pauksciais. Zmones musu nesupras, jie nemegsta tokiu, kurie drumscia ju ramybe, kurie neturi nieko, bet yra laimingi, laisvi. Jie juos nores sutramdyti, grazinti i tuos marskinius, i ta gyvenima, is kurio jie issprudo. Jie nores atimti is ju laisve, svajones, dievus, kuriuos jie tiek amziu naikino. Bet mes, nakties pauksciai, ir musu sesuo apsaugos, nes ji naktis...
Ilgai stoviu netoli stoteles, apsivilkes tamsiu, placiu apsiaustu, laukdamas taves... didziulis menulis kabo zemai virs medziu, buvo gera kalbeti, gincytis su juo... Kai jo paklausiau, ar jis mato Beprazistancia Gele, ar ji kelyje? Jis atsake: ,,Ne!” Suvokiu, kad laukti tikrai beprasmiska, jau velu. Gaila, kad tu nezinai, kad Rasos jau nebera. Jos liga ir mirtis... Ir tik apdegusios namo sienos bylos tau, kaip palaidojau ja, nes toks buvo jos noras...
- Dangaus Valdove! Noriu buti tavo sviesoje! – Padrikas sauksmas verziasi is mano lupu, neriu i tamsa, i mirties sauksma... Ir sukuosi ratu, zemai pasilenkes prie zemes, pasitikdamas ji...

ASD 3 1993.06