www.anku.tik.lt
AnkuAndriaus asmeninis puslapis  
 
    

Meniu

Titulinis
Kelyje į pragarą
Nesiųsti laiškai
Rasa



Lokės Foto Albumas

.:

Lokės kalno šventovė

.:

Mirtis ir tyla

.:

Akmuo

.:

Amžinybė

.:

Dvasių šėlsmas

.:

Rasakela

.:

Susikirtimas

.:

Aukuras

.:

Apmastymai

.: Ugnies šėlsmas




 

Rasa Vilkui Viktorui atminti

--------------------------------------------------------------

 

Po mazu is nakties miego bunda gamta. Saules pirmieji spinduliai kutena skruostus. Virs ezero tvyro tirstas rukas, kuris kaip vaiduoklis, kas akimirka keisdamas savo konturus, slenka pavejui. Visai nedomina zvejyba, taip galeciau sedeti valtyje visa amzinybe su savo keistomis mintimis, kurias ikvepia gamta. Miskas aidi nuo pauksciu giesmiu. Visi sveikina, pasitinka Saule, kuri visiems teikia gyvybe... Viskas liejasi i viena visuma: pusu virsunes, debesys. Nors pries kelias akimirkas buvau varzomas vienisumo, bet ir sis jausmas lyg nutekejes vanduo paliko mane, susiliejau su gamta. Sveikinu saule ir as. Is po samones gelmiu verziasi eiles, padrikos mintys, kupinos ramybes, tylos ir gerio. Noreciau buti vieversiu. Tam, kad kiekviena ryta galeciau pakilti, sutikti ir giesmemis slovinti saule, pasakoti visiems apie jos nepaprasta grozi, apie jos darbus, meile, rupesti...
Is leto emiau irtis smeleto kranto link. Tai dariau letai ir tyliai, nenorejau drumsti ezero ramybes, nes tapau jos dalimi. Sedu ant smeleto slaito. Stebiu, kaip po mazu nyksta rukas. Cia pat ir elnias. Jis isvydes mane, visai neissigasta. Ilgai neatitraukiame viens nuo kito akiu – mano akyse susizavejimas, jo nerimas. Jis ibrides i ezera, gurksteli vandens, lyg atsisveikindamas mosteli galinga savo karuna ir dingsta pakrantes bruzgynuose. Manes nebijo net laumzirgis, kuris isitaises ant mano peties, niekur nesiruosia skristi.. Vidinis balsas kviecia eiti zveriu ismintais takais, tarp simtameciu azuolu, dideliu akmens luitu. Nepaprastai stipriai jauciu dievu buvima. Sventas miskas. Bijau numinti zydinciu geliu, kuriu cia daugybe... Nenoriu sunaikinti kieno nors gyvybes, uzrustinti dvasias. Priesais didziules zemuoges. Jos tokios raudonos ir tokios dideles, jog suklumpu ant keliu ir imu jas valgyti, suprasdamas, kad tai dovana... Zemuoge. Zeme, koks glaudus rysys. Raudona, juoda. Juoda spalva, Zemes spalva – simbolizuoja zemes gyvybinguma, vaisinguma. Raudona spalva – gyvenima, gimima. Valgiau zemuoges, dekodamas Zemei, Zeimynelei uz uogas, kurios stiprina, gaivina, dekoju uz Dievo prisilietima, tai yra uz suteikta ramybe, busena, kurioje visai uzsimirsau, pasinerdamas i absoliucia tyla, kuri valo dvasia nuo susikaupusiu nereikalingu minciu.
Kai is delno iskrito zemuoge, tariau: ,,Kas skirta Zeimynelei, tepriklauso Zeimynelei”. Ivyko savotiskas aukojimo ritualas... Cia norisi pasilikti, si mintis sujaudino. Neieskosiu muriniuose namuose tiesos, svetimu dievu. Viska juk galiu atrasti cia, susiliejes i harmonija su gamta... Per ranka eina Dievo karvyte. Atidziai seku jos kelia, o kai ji sustoja ant mazojo pirstelio, kuri laikau iskeles i virsu, sakau:
- Dievo karvyte, lek i dangu... Staiga uz nugaros pasigirsta tylus juokas. Atsisukes pamatau mergina ilgais, palaidais plaukais, kuriuos puose geliu vainikas.
- Mano vardas Rasa. - Nuo jos veido ne akimirkai nedingsta sypsena. Balti dantukai kaip perlai atsispindi saules spinduliuose... Vis dar klupiu, negaledamas taip greitai sugrizti is to buvio, viska apmastyti. Seneles zodziai skamba atmintyje: ,,Trumpalaikis lietus. Vaivorykste. Tai – Dievo pasiuntine.” Atsistoju, noredamas isitikinti, kad tai ne sapnas palieciu jos marskinelius. Ji juokiasi.
- Mes jau syki matemes! – sako ji. Netiketai girgzteli varteliai, atsisukes pamatau seni. Pasisveikinau. Rasa kiek sumisusi sukuzda, - Sianakt as lauksiu! – ir nubega i troba, kurios stoga puose didziulis gandro lizdas...
Griztu prie valties tuo paciu taku. Pilnas dziugesio. Siandien nuostabus rytas, kaip ir pasaulis – kiek jame ramybes, kai esi toli nuo to pragarisko triuksmo... Kas yra gyvenimo prasme? Ko siekia zmogus, ko trokstu as? Gyvenimas, kuri gyvenau – prarastas laikas, saves niekinimas, ramybes neturejimas...
Senele kiek nustebo, isvydusi mane taip anksti griztant, ir dar be zuvies. Po stalu pamatau du didziulius susirangiusius zalcius. Zinau, kad senelei butu didziausia nelaime, jeigu as isgasdinciau zalcius, o jeigu atsitiktu taip, kad jie negriztu, senele pasakytu, jog dievai apleido siuos namus...
- Kas atsitiko? Tavo akyse jaunatviskas dziaugsmas, buvai ka sutikes?
- Elnia! – Senele sedasi ant kedes, besisypsodama sako:
- Esi laimingas, ne kiekvienam yra skirta sutikti sventa gyvuna. Jis atnesa sekme, atbaido ligas. Kur ji matei?
- Siryt buvo didziulis rukas, nuklydau i pati ezero gala, vaiksciojau tarp simtameciu azuolu. Buvau sutikes seneli, kas keisciausia, jauciau jam didele pagarba, gal itakos turejo jusu pasakojimai, kad Dievas daznai pasivertes seneliu eina pas zmones, moko juos doro gyvenimo.
- Jis taves ko nors klause?
- Ne. Tik pasisveikino.
- Ten zmones daznai sutinka seneli, nors nieks jo nepazista, kartais ten blyksi lempos, skamba kankles, aidi senos giesmes... Ten buvo sventykla, kurioje vaidilutes kureno Sventaja Ugni. Ar tu paisai? – Netiketai klausia ji.
- Kodel taip klausiate?
- As noreciau, kad tu paisytum.
Po pietu buvau numiges. Keistas sapnas persekiojo mane. Pilnas aistros, meiles, kuri verzesi per krastus, bet stai pasilikau vienas, ieskau jos, kuria pamilau, kuriai dovanojau visa pasauli. Blaskausi nakties tamsoje. Kur tu? As tavo plaukus papuosiu baltais leliju ziedais. Bet ji ziuri i mane isgastingomis akimis, lyg mane matytu pirmusyk. Kazkoks placiapetis vaikinas stumia mane salin. Visi ziuri i mane, kaip i koki pamiseli...
Siandien Rasos svente, kaip ir kiekvienais metais apylinkes tiesiog atgydavo. Visi su vaikais ir anukais rinkdavosi prie ezero. Kaskart budavo ivairiausiu vaisiu: pyragu, sausainiu. Ne viena svente neapsieidavo be naminio alaus, kuris ta nakti nesibaigdavo. Buvo sokama aplink lauza, sokinejama per ugni, giedamos giesmes dievaitei Rasai. Jaunimas ieskodavo paparcio ziedo... Mano senele bure, mokejo daugybe uzkalbejimu, senoves giesmiu ir dainu. Ne viena svente neapsieidavo be jos... Bet i kaima neejau. Bijojau, jog tarp daugybes salu, nendriu nesugebesiu atrasti kelio i vienintele sala, kurioje zaviai merginai palikau dalele sirdies. As pamilau. As myliu! Ir nebijau sito zodzio, galejau ji pakartoti, sakyti dar ir dar ,,Dievo siustajai”: Pasaulis atsistojo i savo vezes. Medis, as dievinu ji, nes jis man suteikia jegu. Ir jeigu pirmukart, isvydes ta keista kamienais suaugusi medi, klupojau, lieciau jo islindusias saknis is susizavejimo ir uzplustanciu prisiminimu. Tai dabar zinojau, kad tai ivyko ne siaip sau, kad tai padiktuota proteviu... Tokius medzius lietuviai laike sventaisiais, turincius galios...
Sventine nuotaika persekiojo mane. Isleto irkluoju valti tykiame vandenyje, tarp debesu ir zydinciu leliju... Vel ir vel uzplusta tos keistos mintys, mintys apie pasauli, meile. Tos akimirkos susilieja i valandas, veiksmai, poelgiai tapo nekontroliuojami. Kaip uzkeretas slankioju po sala, lieciu medziu kamienus, ju lapus, guluosi i svelnias samanas, kaip i kokia karaliska lova tesuvokdamas, kad budamas tokioje busenoje vargu ar pajegsiu viska prisiminti: savo poelgius, mintis. Bet nebegu nuo to, o visus savo jausmus, judesius koncentruoju i medzius, i zvaigzdes. Jauciu, kaip plaukiu, siubuoju tarp medziu, esu vienas is ju... Stai ir ji, su sypsena veide, ji ne eina, o tarytum skrieja i mano glebi. Jos rankose supintas geliu vainikas. Ji pasistiebia, deda man ant galvos, pabuciuoja. Jos lupos tokios saltos ir vesios, kaip rytmetine rasa. Noriu ja paliesti, bet ji issprusta is mano glebio, ir eina taku, vis atsisukdama, kviesdama eiti kartu.
Prie didelio lauzo pamatau dar ketverta merginu, visos jos tokios panasios, tarytum butu seserys. Sokame aplink lauza, dukstame, geriame midu. Netiketai uzejo lietus. Bet jis mus dar labiau pradziugina. Sokame ratu, o is musu lupu sklinda giesme, skirta Lietui...

Mes jauciame tavo rankuLupu prisilietimaMes jauciame tavo dvasia,Vasaros Lietau
Mes tavo vaikaiPamile taveIr sias giesmes Skiriame tau...
Mes mylime tave kaip pauksciai,Pasiilge mamos svelnumoMes dziaugiames kaip medziai Pasigede tavo dosnumo,O Lietau Lietau

Netiketai pastebiu, jog mes likome dviese, lauzas jau baige gesti.
- Eime pas mane. – Tyliai sako ji... Zvaigzdziu sviesoje buciuoju jos nuostabias vesias lupas, kakla, krutis. Jos man primena du didziulius prinokusius obuolius. Noriu...
Salta... Kazkas paliecia peti. Priesais pamatau senele, dar labiau stebina tai, kad esu visiskai nuogutelis, drabuziai sudeti ant akmens, ant kuriu gulejo geliu vainikas.
- Kaip mane radai? – Kiek sumises pasiteiravau as.
- Tai labai paprasta... Tu nebuvai Rasos sventeje, tad be abejo kur tu daugiau galejai trenktis... Tu man daugiau nieko nenori pasakyti, paaiskinti?
- Nakti as cia buvau su mergina, buvo daug merginu, mes sokome, dainavome, gereme midu.
- Tu sokai su laumemis, seniau tai daznai atsitikdavo, bet dabar mazai kur ju isliko, miskai iskirsti... Tau dar pasiseke, kai kam tokia naktis budavo paskutine... Netekti pranasaves sapnas issipilde: sioje saloje nebuvo jokios sodybos...
Po keliu savaiciu stovejau stoteleje tarp daugybes zmoniu. Mano mintys vis dar klajoja sventoje girioje, vis dar akyse stovi ji... Kur tu? As tavo nuostabius plaukus papuosiu baltais leliju ziedais... Netiketai isgirstu pazistama balsa:
- Anas, mano nakties kosmaras...
Atsisukes isvystu ja, ta pacia mergina... Zeme tiesiog susvyravo po kojomis. Bet dabar neprieinu prie jos, nesakau, jog ieskojau jos, kad pamilau... Nes gerai zinau, kuo tai baigsis. Tad pasisveikindamas tik linkteliu. Stoviu prarades zada, noredamas isgirsti jos ir to placiapecio, skusto vaikino pokalbi. Bet man to padaryti nepavyksta. Suvokiu tik tai, kad jie del kazko nesutaria. Nejaugi tai buvo laumes? Gal senele klydo? Tai panasejo i tiesa. O viespatie, tu taip arti, iki taves vienas zingsnis. As girdziu tavo balsa. Bet esu bejegis. Bejegis ka nors pakeisti!… Staiga kazkas paliecia alkune. Atsisukes pamatau ja.
- Tu Dainius?
- O tu Rasa? – Abu stovime pasimete. Ilgai nerandame zodziu.
- Viskas taip netiketai, - pastebi ji, - tie pasivaiksciojimai kaip ir sapnai, jie tokie tikroviski.
- Tai nebuvo sapnai, kaip ir tavo vainikas, kaip ir midus, jie buvo nuostabus... Bet kas tos merginos?
- Nezinau. As apie tai galvojau. Ir dabar matydama tave suvokiau, kad viskas buvo is tikruju. Tad atleiski man, kad tave palikau. Tu uzmigai kaip mazylis.
Prie musu priejo jos palydovas. Nejauciau jam jokios simpatijos, nes galbut priesais mane buvo ta siena, kuri buvo kliutis tolesnei musu draugystei...
- Susipazink, tai mano brolis...


1993.06/07 men.
Birutes sala (Moletai)

 

 









   © Your name 2003